Sutartis yra daugiau nei dokumentas – tai įsipareigojimų planas, atsakomybės pasidalinimas ir rizikos valdymo mechanizmas. Kai ji parengiama tinkamai, šalių teisių ir pareigų balansas tampa aiškus, o bet kokie ginčai iš anksto suvaldytos rizikos klausimas. Tačiau kai sutartis parengiama neatsakingai, pasekmės gali būti itin skaudžios: finansiniai nuostoliai, reputacijos praradimas, priverstinis bylinėjimasis.
Dažniausios sutarčių sudarymo klaidos
Pirmoji didelė klaida – netinkamos formos pasirinkimas. Įstatymas nustato aiškias taisykles, kokioms sutartims privaloma rašytinė arba net notarinė forma. Pavyzdžiui, nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys privalo būti patvirtintos notaro ir įregistruotos viešajame registre. Jei šio formalumo nesilaikoma, sandoris laikomas negaliojančiu, o šalys gali netekti ir turto, ir pinigų.
Kita dažna klaida – nepakankamai aiškios ar neišsamios sąlygos. Kai sutartyje nenurodoma paslaugų ar prekių apimtis, kaina, terminai ar atsiskaitymo būdas, atsiranda erdvė interpretacijoms. Vėliau, kilus ginčui, kiekviena šalis sąlygas aiškina savo naudai, o tai neišvengiamai baigiasi konfliktais.
Ne mažiau pavojinga yra miglotai apibrėžtas sutarties objektas. Jei sutartyje nurodoma tik „atliekami remonto darbai", neapibrėžiant jų apimties, kokybės kriterijų ar terminų, užsakovas ir rangovas gali turėti visiškai skirtingus lūkesčius. Tokiais atvejais teismas dažnai pripažįsta, kad užsakovas negali reikalauti daugiau, nei faktiškai atlikta.
Dar viena rimta klaida – atsakomybės nuostatų nebuvimas. Dažnai šalys vengia įrašyti netesybas ar baudas, manydamos, kad „jei kas, susitarsime". Tačiau ginčo metu tokia pozicija tampa labai silpna. Netesybos, delspinigiai ar žalos atlyginimo tvarka yra prevencinė priemonė, kuri užtikrina drausmę ir skatina šalį laikytis įsipareigojimų.
Ginčų sprendimo mechanizmo nebuvimas taip pat kelia riziką. Jei šalys neapsibrėžia, ar konfliktai bus sprendžiami teisme, arbitraže ar mediacijos būdu, kilęs ginčas gali užsitęsti metų metus. Be to, kiekviena šalis gali bandyti ginčą kelti jai palankiausioje jurisdikcijoje, kas reiškia papildomas išlaidas.
Reikia paminėti ir vienpuses arba nesąžiningas sąlygas. Dažnai viena šalis stengiasi įtvirtinti pernelyg palankias nuostatas sau, o kitai palieka tik pareigas. Tokios sąlygos ne tik pažeidžia šalių pusiausvyrą, bet ir gali būti pripažintos negaliojančiomis pagal teismų praktiką.
Smulkūs, bet labai reikšmingi dalykai – neteisingai nurodyta šalis ar duomenys. Net ir menkiausia klaida juridinio asmens pavadinime, įmonės kode ar adrese gali sukelti problemų vykdant sutartį arba užkirsti kelią ginčui teisme.
Rizikos rūšys
Sutarties klaidos sukuria įvairių tipų rizikas:
-
Finansinė rizika. Netinkamai apibrėžti atsiskaitymo terminai ar garantijos gali lemti pinigų praradimą.
-
Teisinė rizika. Sutartis gali būti pripažinta negaliojančia, jei nesilaikoma įstatymo formos reikalavimų.
-
Reputacinė rizika. Nesąžininga ar neteisingai parengta sutartis gali pakenkti santykiams su partneriais ir klientais.
-
Procesinė rizika. Ginčo nagrinėjimas teisme gali trukti daugelį metų, pareikalauti didelių išlaidų, o rezultatas gali būti nepalankus.
Kaip išvengti sutarčių sudarymo klaidų?
Pirmiausia būtina analizuoti teisės aktus ir patikrinti, kokia forma konkrečiai sutarčiai yra privaloma. Kai kuriais atvejais užtenka paprastos rašytinės formos, tačiau kitiems sandoriams būtina notarinė tvirtinimo procedūra ar registracija.
Antra – aiškiai ir tiksliai formuluoti sąlygas. Visi esminiai elementai – sutarties objektas, kaina, atsiskaitymo būdas, terminai – turi būti išdėstyti konkrečiai, be dviprasmybių. Abstrakčios frazės, tokios kaip „per protingą laiką" ar „užtikrinti kokybę", turi būti pakeistos skaičiais, datomis ir apibrėžtais standartais.
Trečia – numatyti atsakomybę ir netesybas. Sutartis turi apimti ne tik teises, bet ir pareigas bei pasekmes jų nevykdymo atveju. Tai yra vienas pagrindinių mechanizmų, skatinančių šalį laikytis įsipareigojimų.
Ketvirta – įtraukti „force majeure" nuostatą. Nenugalimos jėgos aplinkybės, tokios kaip pandemijos, karai ar stichinės nelaimės, gali iš esmės pakeisti šalių galimybes vykdyti sutartį. Aiškiai apibrėžus šias aplinkybes, galima išvengti papildomų ginčų.
Penkta – suderinti interesus ir išlaikyti balansą. Sutartis negali būti vienos šalies diktatas. Tik abiejų pusių lūkesčių ir pareigų pusiausvyra užtikrina ilgalaikius santykius.
Šešta – numatyti ginčų sprendimo tvarką. Sutartyje verta aiškiai nurodyti, kur ir kaip bus sprendžiami ginčai: ar teisme, ar arbitraže, ar taikant mediaciją.
Septinta – kreiptis į teisininką. Profesionalus vertinimas leidžia iš anksto pastebėti rizikas, suderinti sutartį su galiojančiais teisės aktais ir užtikrinti, kad dokumentas atitiktų šalių interesus.
Teismų praktikos pavyzdžiai
Lietuvos teismų praktikoje gausu pavyzdžių, kai sutartys buvo pripažintos negaliojančiomis dėl netinkamos formos, neaiškių sąlygų ar nesąžiningų punktų. Vienu atveju nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo notariškai patvirtinta, todėl šalis prarado tiek pinigus, tiek turtą. Kitame ginče darbo sutartyje nebuvo aiškiai nurodytos pareigos, todėl darbdavys neteko galimybės taikyti drausminių priemonių. Dar vienu atveju rangos sutartis buvo suformuluota taip abstrakčiai, kad užsakovas negalėjo reikalauti daugiau nei faktiškai atlikta.
Šie pavyzdžiai rodo, kad net ir iš pirmo žvilgsnio smulkmenos gali tapti pagrindu prarasti teises ar patirti nuostolių.
Apibendrinimas
Sutartis yra šalių teisių ir pareigų žemėlapis. Klaidos šioje srityje – tai ne tik formalūs netikslumai, bet ir reali rizika, kuri gali brangiai kainuoti. Todėl svarbiausia – atsakingai žiūrėti į sutarties rengimą.
Klaida = rizika. Nesilaikant įstatymų ar formalių reikalavimų, rizikuojama sutarties galiojimu.
Rizika = nuostoliai. Finansiniai, teisiniai ar reputaciniai nuostoliai dažniausiai kyla būtent dėl netinkamai parengtų dokumentų.
Prevencija = profesionalumas. Tik kruopščiai parengta, teisiškai teisinga ir subalansuota sutartis gali tapti realia apsauga.
Išvada
Sutarčių sudarymas – tai ne formalus žingsnis, o strateginis procesas. Kiekviena klaida kelia riziką, kiekviena rizika gali lemti nuostolius, o nuostoliai – ilgus ginčus. Teisingai sudaryta sutartis tampa ne tik apsaugos priemone, bet ir ilgalaikės sėkmės garantu. Ji užtikrina šalių interesų pusiausvyrą, apsaugo nuo netikėtumų ir padeda išvengti bylinėjimosi maratonų. Todėl sutarčių rengimą reikėtų traktuoti kaip investiciją į saugumą – investiciją, kuri atsiperka ne tik pinigais, bet ir ramybe.