Narkotikų prekyba Lietuvoje ir pasaulyje tebėra viena rimčiausių šiuolaikinio pasaulio problemų, glaudžiai susijusi su organizuotu nusikalstamumu, korupcija ir visuomenės sveikatos krizėmis. Vis dažniau viešumoje girdime apie didelius heroino ir kokaino konfiskavimus – pavyzdžiui, 2021 m. ES šalyse sulaikyta net 9,5 tonos heroino (rekordiškai daug per 20 metų), o 2023 m. vien Belgijos Antverpeno uoste per metus konfiskuota 116 tonų kokaino. Šie skaičiai rodo milžinišką tarptautinį narkotikų kelią ir augančią nelegalių medžiagų rinką. Todėl baudžiamoji atsakomybė už narkotikų platinimą bei kontrabandą griežtėja, o tarptautinė teisė ir valstybių bendradarbiavimas tampa vis svarbesni siekiant pažaboti narkotikų prekybą. Šiame straipsnyje paaiškinsime, kuo skiriasi narkotikų prekyba ir narkotikų kontrabanda, aptarsime Lietuvos ir užsienio (Turkijos, Šveicarijos, Jungtinės Karalystės) teisinį kontekstą, apžvelgsime pagrindinius tarptautinius narkotikų kelius bei tarptautinės teisės nuostatas, reglamentuojančias šias veikas. Galiausiai pabrėšime, kodėl svarbu atskirti kontrabandą ir prekybą baudžiamojoje teisėje, ir akcentuosime švietimo, prevencijos bei tarptautinio bendradarbiavimo reikšmę kovojant su narkotikais.
Kuo skiriasi narkotikų prekyba ir narkotikų kontrabanda?
Nors sąvokos „narkotikų prekyba" ir „narkotikų kontrabanda" neretai vartojamos greta, teisiškai ir praktiškai tai nėra tapačios veikos. Narkotikų prekyba apima neteisėtą narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimą: gamybą, įgijimą, laikymą, transportavimą šalies viduje ar siuntimą, turint tikslą parduoti ar kitaip platinti, taip pat patį pardavinėjimą ar kitokį platinimą. Paprastai tariant, prekyba – tai narkotikų platinimas juodojoje rinkoje, tenkinant vartotojų paklausą, ir ši veika nukreipta prieš visuomenės sveikatą bei viešąją tvarką. Tuo tarpu narkotikų kontrabanda – tai neteisėtas narkotikų gabenimas per valstybės sieną, siekiant išvengti muitinės kontrolės. Lietuvos Baudžiamajame kodekse (BK) kontrabanda suprantama kaip narkotinių ar psichotropinių medžiagų gabenimas ar siuntimas per Lietuvos Respublikos sieną jų nedeklaravus muitinei ar neturint leidimo. Svarbu pažymėti, kad kontrabanda nebūtinai reiškia tolimesnį narkotikų platinimą – asmuo gali gabenti narkotikus ir neturėdamas tikslo jų parduoti (pvz., gabenti savo reikmėms ar kitam asmeniui). Tokiais atvejais teisiškai fiksuojama tik kontrabandos veika. Tačiau dažnai narkotikų kontrabanda yra tarptautinės narkotikų prekybos dalis – būtent taip kvaišalai patenka į šalį, o vėliau išplatinami. Apibendrinant, esminis skirtumas yra geografinis ir teisinis: prekyba apima platinimą bet kurioje šalyje (be sienos kirtimo aspekto), o kontrabanda – tai nelegalaus narkotikų judėjimo per sieną procesas.
Narkotikų kontrabanda Lietuvoje ir tarptautinis kontekstas
Lietuvos baudžiamoji teisė aiškiai atskiria šias dvi nusikalstamas veikas. BK 260 straipsnis numato atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti (tai yra už narkotikų prekybą). Pagal šį straipsnį, neteisėtas narkotikų gaminimas, įgijimas, gabenimas ar pardavinėjimas užtraukia nuo 2 iki 8 metų laisvės atėmimo, o jei platinama didelis kiekis – nuo 8 iki 10 metų, labai didelis kiekis – nuo 10 iki 15 metų laisvės atėmimo. Tuo metu BK 260 straipsnis (anksčiau žymėtas 260-1) apibrėžia narkotinių ar psichotropinių medžiagų kontrabandą. Už narkotikų gabenimą per sieną, išvengiant muitinės patikros, be tikslo platinti, gresia švelnesnės bausmės (mažo kiekio atveju – bauda arba laisvės atėmimas iki 2 metų, didesnio kiekio – iki 4 metų. Tačiau jei kontrabanda vykdoma turint tikslą platinti, baudžiama griežčiau – laisvės atėmimu nuo 2 iki 10 metų. Labai didelio kiekio narkotikų kontrabanda užtraukia 10–18 metų nelaisvę. Taigi, Lietuvos teisėje prekyba ir kontrabanda – atskiros nusikalstamos veikos, nors praktikoje dažnai susijusios.
Pažvelgus į tarptautinį kontekstą, matyti, kad skirtingos šalys turi savas griežtumo skalės, bet visur šios veikos laikomos sunkiais nusikaltimais. Palyginkime kelias valstybes:
- Turkija: geografiškai esanti ties vadinamuoju Balkanų keliu, Turkija garsėja ypač griežtais įstatymais narkotikų atžvilgiu. Turkijos baudžiamasis kodeksas numato, kad neteisėtas narkotikų gaminimas ar gabenimas per sieną (importas ar eksportas) baudžiamas 20–30 metų laisvės atėmimu. Net ir gabenant narkotikus šalies viduje (ne per muitinės postą) Turkijoje traktuojama kaip sunkus nusikaltimas – už tai numatoma mažiausiai 10 metų kalėjimo. Tai rodo, kad Turkijoje narkotikų kontrabanda sutapatinama su prekyba itin griežto baudžiamumo prasme.
- Šveicarija: ši Europos valstybė taip pat kriminalizuoja tiek narkotikų kontrabandą, tiek jų platinimą. Narkotikų kontrabanda Šveicarijoje praktiškai prilyginama prekybai – bet koks bandymas kirsti sieną su narkotikais automatiškai laikomas narkotikų platinimu (prekyba) ir užtraukia griežtą baudžiamąją atsakomybę. Šveicarijos teisėje numatyti dideli baudų ir laisvės atėmimo terminai, kurių dydis priklauso nuo medžiagos kiekio bei rūšies. Kitaip tariant, nors Šveicarija garsėja tam tikru liberalumu vartojimo atžvilgiu, narkotikų kontrabandos atveju taikomos griežtos laisvės atėmimo bausmės.
- Jungtinė Karalystė (JK): Didžiojoje Britanijoje galioja klasifikavimo sistema (A, B, C klasės narkotikai), tačiau pačios griežčiausios bausmės numatytos už A klasės medžiagų (pvz., heroino, kokaino) tiekimą ar kontrabandą. Už tokias veikas maksimali bausmė gali siekti įkalinimą iki gyvos galvos. Praktikoje teismai skiria bausmes atsižvelgdami į kiekį ir vaidmenį (platintojas, kurjeris ar organizatorius), tačiau teisinė viršutinė riba parodo, kad valstybė labai rimtai vertina narkotikų gabenimo ir platinimo nusikaltimus. JK teisėsaugos institucijos nuolat bendradarbiauja tarptautiniu mastu, demaskuodamos tiek vietines, tiek tarptautines gaujas – neatsitiktinai žiniasklaidoje pasirodo pranešimų apie lietuvių nuteisimą JK už didelio masto narkotikų kontrabandą ar prekybą.
Apibendrinus, Lietuvoje, Turkijoje, Šveicarijoje, JK ir kitose šalyse egzistuoja niuansų, tačiau visur narkotikų kontrabanda traktuojama kaip sunkus nusikaltimas, neretai prilygstantis pačiai narkotikų prekybai arba net laikomas jos dalimi. Baudžiamųjų sankcijų dydžiai skiriasi, bet tendencija aiški – nėra valstybės, kuri atlaidžiai žiūrėtų į narkotikų gabenimą per sienas ar platinimą, nes šios veikos kelia tarpvalstybines grėsmes saugumui.
Kokie yra pagrindiniai tarptautiniai narkotikų keliai?
Narkotikų prekyba yra globali, todėl per dešimtmečius susiformavo tam tikri tarptautiniai narkotikų keliai, kuriais dideliais kiekiais gabenami kvaišalai iš gamybos regionų į vartojimo rinkas. Vienas žinomiausių – Balkanų maršrutas, istoriškai pagrindinis heroino kelias iš Pietvakarių Azijos (Afganistano) į Europą. Heroinas šiuo keliu keliauja per Iraną ir Pakistaną į Turkiją, o iš ten per Balkanų šalis (Bulgariją, Serbiją, Albaniją, Graikiją) pasiekia Vakarų Europą. Šalia jo egzistuoja ir kiti maršrutai: Pietinis maršrutas eina per Iraną arba Pakistaną, tuomet Rytų Afrikos pakrante į Europą (dažnai laivais per Keniją, Tanzaniją), Kaukazo maršrutas driekiasi per Pietų Kaukazo regioną (per Iraną į Azerbaidžaną/Armėniją, tuomet per Juodąją jūrą), o Šiaurinis maršrutas – per Vidurinę Aziją į Rusiją ir toliau į Baltijos šalis bei Lenkiją. Šie keliai daugiausia siejami su opiatais (pvz., heroinu), kurių gamybos centras ilgą laiką buvo Afganistanas.
Kalbant apie kokainą ir sintetinius narkotikus, susidaro kitokie geografijos modeliai. Kokaino keliai jungia Pietų Amerikos valstybes (Kolumbiją, Peru, Boliviją – kur auginama kokamedis ir gaminamas kokainas) su vartotojų rinkomis Šiaurės Amerikoje ir Europoje. Pastaraisiais metais Europoje stebima, jog kokainas dažnai gabenamas netiesiogiai – per Vakarų Afriką. Pietų Amerikos karteliai laivais ar lėktuvais pristato dideles siuntas į tokias šalis kaip Gvinėja-Bisau, Nigerija, Gana, o šios tampa savotiškais logistiniais tarpiniais centrais, iš kurių kokainas paskirstomas į Europos Sąjungos šalis. Be to, nemaža dalis kokaino patenka ir tiesiogiai per Europos uostus. Didieji jūrų uostai, tokie kaip Roterdamas Nyderlanduose, Antverpenas Belgijoje, Hamburgas Vokietijoje ar Alchesiras Ispanijoje, yra pagrindiniai kontrabandos vartai. Pavyzdžiui, Antverpeno uostas pastaraisiais metais išaugo į didžiausią kokaino tranzito tašką – 2023 m. čia sulaikyta rekordinė kokaino siunta, viršijanti 100 tonų. Narkotikų kontrabanda ES per konteinerius tapo tokiu rimtu iššūkiu, kad 2021 m. visose ES šalyse iš viso sulaikyta 303 tonos kokaino, ir net 75% šio kiekio konfiskuota vos trijose šalyse: Belgijoje, Nyderlanduose ir Ispanijoje. Tai rodo, jog pagrindinis kokaino srautas plūsta per keletą didelių uostų, kuriuos yra pamėgusios tarptautinės narkomafijos.
Apibendrinant, heroino „tarptautinis narkotikų kelias" tradiciškai eina iš Azijos per Turkiją ir Balkanus, o kokaino – iš Pietų Amerikos per Atlanto vandenyną (dažnai aplankant Afriką) į Europos uostus. Šiuos maršrutus atidžiai stebi tarptautinės teisėsaugos agentūros (Interpolas, Europolas, Jungtinių Tautų biuras narkotikams ir nusikalstamumui – UNODC), nes būtent sekant kontrabandos kelius įmanoma sučiupti stambius kontrabandos organizatorius ir konfiskuoti didžiules narkotikų siuntas (pvz., heroino ir kokaino konfiskavimas laivuose ar konteineriuose neretai skaičiuojamas tonomis).
Ką numato tarptautinė teisė dėl narkotikų prekybos ir kontrabandos?
Kova su narkotikų platinimu ir gabenimu per sienas seniai peržengė vienos valstybės ribas, todėl egzistuoja platus tarptautinės teisės instrumentų tinklas šiai problemai spręsti. Pagrindą sudaro Jungtinių Tautų konvencijos. 1961 m. JT Bendroji narkotinių medžiagų konvencija (su 1972 m. papildymu) bei 1971 m. Psichotropinių medžiagų konvencija įtvirtino tarptautinę kontrolės sistemą: jos riboja teisėtą narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvartą tik medicinos ir mokslo tikslais, o visas kitokias veiklas (turėjimą, vartojimą, prekybą, importą, eksportą, gamybą neleistinais tikslais) skelbia nelegaliomis. Šios konvencijos įpareigojo valstybes kriminalizuoti nelegalią narkotikų apyvartą šalies viduje (prekybą) ir stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą kovojant su narkotikų kontrabanda, kad būtų sustabdytas narkotikų srautas per sienas. Papildomai, 1988 m. JT konvencija prieš neteisėtą prekybą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis dar detaliau apibrėžė valstybių pareigas baudžiamajame persekiojime: šis tarptautinis susitarimas įpareigoja bausti už narkotikų kontrabandą, pinigų plovimą iš narkotikų verslo, skatinti ekstradiciją ir teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą tarp šalių.
Be JT konvencijų, svarbus ir regioninis lygmuo. Europos Sąjungoje egzistuoja bendra narkotikų kontrolės politika, derinama su tarptautiniais įsipareigojimais. Visos ES valstybės yra minėtų JT konvencijų šalys, o ES lygmeniu priimti teisės aktai užtikrina, kad narkotikų prekybos ir kontrabandos nusikaltimai būtų apibrėžti panašiai. Pavyzdžiui, ES Tarybos pamatinis sprendimas 2004/757/TVR nustato minimalius reikalavimus dėl narkotikų neteisėtos prekybos nusikaltimų sudėties ir bausmių – jis įpareigoja kriminalizuoti neteisėtą narkotikų gamybą, siūlymą parduoti, platinimą, tarpininkavimą platinant, taip pat importą ir eksportą (t. y. kontrabandą) visose ES šalyse. ES teisė taip pat skatina šalių bendradarbiavimą per Europolą, Eurojustą, bendras tyrimų grupes. Tarptautinė teisė (JT ir ES) akcentuoja, kad būtina kartu derinti prevenciją ir baudžiamąjį persekiojimą: tai atsispindi tiek Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos specialiųjų sesijų deklaracijose, tiek ES Kovos su narkotikais strategijose.
Taigi, tarptautinė teisė numato dvilypę strategiją: viena vertus, griežtai kriminalizuoti ir persekioti narkotikų prekybos ir kontrabandos organizatorius bei vykdytojus, kita vertus – bendradarbiauti tarp valstybių (dalintis žvalgybine informacija, teisinės pagalbos sutartimis, ekstradicija) tam, kad narkotikų keliai būtų suardyti globaliu mastu. Be to, JT lygmeniu veikia Tarptautinė narkotikų kontrolės valdyba (INCB) prižiūrinti, kaip šalys laikosi konvencijų, o ES turi savo stebėsenos instituciją – Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centrą (EMCDDA), kuris analizuoja narkotikų situaciją ir teikia rekomendacijas politikos formavimui. Visa tai pabrėžia, kad kova su narkotikų kontrabanda ir prekyba yra globali užduotis, reglamentuota įvairiais susitarimais.
Kodėl svarbu atskirti kontrabandą ir prekybą baudžiamojoje teisėje?
Teisės požiūriu, tikslus nusikaltimo kvalifikavimas – narkotikų kontrabanda ar narkotikų prekyba (platinimas) – yra itin svarbus, nes nuo to priklauso ir tyrimo eiga, ir teisinės pasekmės kaltininkui. Pirmiausia, skiriasi šių nusikaltimų sudėtys: kontrabandai būtinas kriterijus – valstybės sienos kirtimas pažeidžiant muitinės taisykles. Jei asmuo neteisėtai gabena narkotikus iš vienos šalies į kitą, bet nėra duomenų, jog jis ketino juos platinti, jis atsakys tik pagal kontrabandos straipsnį (pvz., Lietuvoje – BK 260 str. 1 arba 2 dalį, priklausomai nuo kiekio). Atvirkščiai, jei asmuo platina narkotikus šalies viduje, nesusiję su sienos kirtimu, tai bus kvalifikuota kaip prekyba (BK 260 str.). Tačiau neretai pasitaiko situacijų, kai tas pats veikos epizodas apima abu elementus – pavyzdžiui, asmuo gabena didelį kiekį kvaišalų per sieną, ketindamas juos realizuoti vidinėje rinkoje. Tokiu atveju gali būti inkriminuojamos abi veikos, arba parenkamas griežtesnis straipsnis, atsižvelgiant į teismų praktiką. Teisingas kvalifikavimas užtikrina, kad kaltininkui bus pritaikyta adekvati bausmė: atskirai apibrėžus kontrabandą, galima diferencijuoti bausmes, pvz., atskirti kurjerį, gabenusį nedidelį kiekį be tikslo platinti, nuo organizatoriaus, gabenusio toną kokaino pardavimo tikslais. Pirmuoju atveju bausmė švelnesnė (gal net alternatyvi – bauda ar laisvės apribojimas), antruoju – artima maksimalioms riboms.
Be to, atskyrimas yra svarbus ir teisėsaugos specializacijai: muitinės ir pasienio tarnybos koncentruojasi į kontrabandos užkardymą (jų funkcija – saugoti sienas, tikrinti krovinius, identifikuoti tarptautinius tinklus), o policija – į platinimo tinklų demaskavimą šalies viduje. Aiški skirtis leidžia geriau koordinuoti šių institucijų darbą tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygiu. Tarptautinis narkotikų kelias dažnai prasideda kontrabanda, o baigiasi platintojų tinklais miestuose – todėl teisiniu lygmeniu svarbu suprasti, kur baigiasi vienas nusikaltimas ir prasideda kitas. Pavyzdžiui, asmuo, sučiuptas oro uoste su kapsulėmis kokaino skrandyje, bus teisiamas už kontrabandą (net jei ketino tik perduoti kam nors kitam). Tuo tarpu asmuo, kuris platino dozes gatvėje, neperžengdamas sienos, atsakys tik už prekybą (platinimą). Jeigu tų kapsulių gabenimas oro uoste buvo organizuotas grupuotės, kuri paskui tuos narkotikus platino Londone ar Vilniuje – tuomet skirtingi grupuotės nariai atsakys pagal skirtingus straipsnius, atspindinčius jų vaidmenis (organizatoriai galbūt pagal abu – kontrabandą ir prekybą).
Skirtingos nusikaltimų sudėtys lemia ir skirtingas bausmių ribas bei sąlygas. Kaip aptarėme, kontrabandos straipsniuose neretai atsižvelgiama į kiekio ir tikslo (platinti ar ne) kriterijus, o prekybos (platinimo) straipsniuose – į kiekį ir veikos mastą. Tinkamai kvalifikuojant, teismas gali skirti teisingesnę bausmę. Klaidingai sujungus arba nesujungus šių veikų, gali kilti teisingumo problemų: per griežta kvalifikacija – kai asmuo vežė mažą kiekį asmeniniam vartojimui, bet apkaltintas platinimu – ar per švelni – kai organizuota kontrabanda traktuojama tarsi atsitiktinis disponavimas. Taigi, aiškus atskyrimas užtikrina, kad baudžiamoji atsakomybė už narkotikų platinimą ir už kontrabandą bus taikoma būtent tiems atvejams, kuriems ji skirta, ir kiekvienas kaltininkas sulauks proporcingos atsakomybės.
Galiausiai, svarbu ir visuomenės švietimo požiūriu: suprasdami skirtumą tarp narkotikų kontrabandos ir prekybos, žmonės geriau suvokia, kodėl, tarkime, parsisiųsti iš užsienio net nedidelį kiekį kanapių paštu yra rimtas nusižengimas (kontrabanda), net jei tai asmeniniam naudojimui – nes įsijungia tarptautinis elementas. Tuo tarpu disponavimas be tikslo platinti savo reikmėms traktuojamas lengviau (administracinė ar švelnesnė baudžiamoji atsakomybė daugelyje šalių). Šie niuansai padeda formuoti teisinę sąmonę ir atgrasymą: žinodami, kad net ir narkotikų kontrabanda mažais kiekiais yra rimtai baudžiama, potencialūs pažeidėjai gali susilaikyti nuo tokios veiklos.
Išvada
Narkotikų prekybos ir kontrabandos keliamos grėsmės skatina valstybes ir tarptautinę bendruomenę nuosekliai stiprinti tiek įstatymus, tiek prevencines priemones. Apžvelgus skirtumus tarp šių sąvokų, akivaizdu, jog narkotikų prekyba Lietuvoje ir pasaulyje negalėtų egzistuoti be kontrabandos – didžioji dalis kvaišalų yra įvežama iš kitur. Todėl teisėsauga privalo vienodai dėmesio skirti abiem reiškiniams: stabdyti narkotikų kontrabandą ES iš išorės ir ardyti platinimo tinklus šalies viduje. Baudžiamoji teisė, aiškiai atskirdama šias veikas, leidžia lanksčiau ir teisingiau bausti kaltininkus, o kartu siunčia žinią, kad tiek tarptautinis narkotikų gabenimas, tiek platinimas bendruomenėje yra nepriimtini.
Vis dėlto vien represinių priemonių nepakanka. Kaip pabrėžia ekspertai, būtinas kompleksinis požiūris: švietimas ir prevencija jaunimo tarpe, pagalba priklausomiems asmenims (kad mažėtų paklausa), griežta sienų kontrolė pasitelkiant šiuolaikines technologijas (skenerius, tarnybinius šunis) bei glaudus valstybių bendradarbiavimas. Narkotikų problema neturi sienų – medžiagos juda tarptautiniais narkotikų keliais, todėl ir atsakas privalo būti tarptautinis. Džiugina tai, kad egzistuoja globalūs mechanizmai (JT konvencijos, Europolas, Interpolas, regioninės iniciatyvos), kurie suvienija jėgas prieš narkotikų mafiją. Kiekvienas sėkmingas heroino ir kokaino konfiskavimas uoste ar oro uoste, kiekviena suardyta platinimo grupuotė – tai žingsnis saugesnės visuomenės link. Tačiau ne mažiau svarbu ilgalaikėje perspektyvoje mažinti narkotikų paklausą: informuoti visuomenę apie narkotikų žalą, vykdyti prevencines programas mokyklose, stiprinti socialinę pagalbą rizikos grupėms. Apibendrinant, atskirti kontrabandą ir prekybą svarbu ne tik teisiškai, bet ir strategiškai – tai leidžia kryptingiau kovoti su kiekvienu nelegalių narkotikų aspekto, galiausiai siekiant bendro tikslo: kad tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje narkotikų prekyba ir kontrabanda būtų kuo labiau pažabotos.